Suradus tinkamą vietą japoninei kedro eglei, greitai augantis spygliuočių medis gali suteikti daug džiaugsmo sodininkams.
Spygliuočiai nežydi ir nevilioja vabzdžių, tačiau žaliuoja ištisus metus ir suteikia daug šešėlio. Subrendę spygliuočiai taip pat idealiai tinka kaip privatumo tinkleliai, todėl daugelis sodininkų, turinčių didelius žemės sklypus, juos naudoja kaip pakeitimą nuo įprastos gyvatvorės. Japoninė pjautuvinė eglė džiugina daugelį gana ypatingų gabalėlių mėgėjų – ir dažnai naudojama bonsui. Japoninė pjautuvinė eglė – dar žinoma kaip Cryptomeria japonica – priklausanti pelkinių kiparisų šeimai – kilusi iš Japonijos ir pietų Kinijos, tačiau ypač gražiai auga ir dirbtinai pasodinta Europoje. Toliau norėtume paaiškinti, kaip teisingai juos pasodinti ir ką apie juos reikia žinoti iš anksto.
Japoniškas kedras – savybės
Japonijoje ir Pietų Kinijoje kilęs japoninis kedras Cryptomeria Japonica yra vienas iš labiausiai paplitusių miško gyventojų Japonijoje ir auga labai greitai. Lieknas spygliuočių medis daugiausia naudojamas Japonijoje medienai gauti, jo žievė yra rausva, kuri atrodo labai pluoštinė. Europoje japoniškas kedras gali pasiekti 20 metrų aukštį. Laja, kuri laikui bėgant plečiasi, yra iki devynių metrų pločio. Praktiška tai, kad japoninis kedras yra beveik atsparus daugumai ligų ar kenkėjų, su kuriais gali susidoroti miško medžiai – taip sutaupoma daug pastangų ir laiko vėlesnė priežiūra. Net pirmaisiais gyvenimo metais japoninis kedras gali išauginti iki trijų centimetrų ilgio moteriškų gėlių spurgus, kurie turi tipišką kūgio formą ir pasirodo rudenį.
Sodininkai mėgsta pasikliauti japoniško kedro porūšiu, vadinamu Christata, taip pat žinomu kaip gaidžių korio kedras. Šios kedro rūšies ūgliai, suaugę kartu, formuoja banguotus spygliuočių ataugos, kurie labiau primena koralą nei spygliuotį ir todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek keistai. Kadangi būtent ši savybė yra tokia įdomi daugeliui augalų mylėtojų, o kedro išvaizda yra kažkas naujoskolina, jis labai populiarus – dar ir dėl to, kad užauga tik iki 12 metrų aukščio ir todėl yra šiek tiek lengviau prižiūrimas.Japoninio kedro sodinimas – ką reikia žinoti apie spygliuočių sodinimą
Kad galėtumėte pasodinti japoninį kedrą, pirmiausia turite žinoti keletą dalykų apie vietą ir dirvožemį, kurio jam reikia ir kurie teikia pirmenybę geram augimui. Japoninė pjautuvo eglė geriausiai auga esant drėgnam klimatui ir žemai temperatūrai žiemą. Tuo pačiu metu kuo labiau apsaugota vieta idealiai tinka japoniniam kedro eglei, tačiau ji gali būti saulėta.
❶ Dirvožemio būklė
Kalbant apie dirvą, japoninis kedras turėtų įsišaknyti drėgnoje žemėje, kurioje mažai kalkių. Šiam spygliuočiui idealiai tinka humusingas dirvožemis. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad japoninis kedras neįsileidžia labai gilių ir stiprių šaknų labai maistingų medžiagų turinčioje dirvoje – vadinasi, per audrą jis gali būti lengvai nuverstas ar sugadintas. Dėl gana skurdžios maistinių medžiagų dirvos japoninis kedras giliau įsišaknija, kad pasiektų maistines medžiagas, taigi ir įgytų stabilesnį pagrindą.
❷ Tinkama vieta geriausiomis sąlygomis
Suradę vietą sode ar sklype, suteikiančiame japoniškam spygliuočiui reikalingas savybes, reikia nustatyti ir paruošti tikslią sodinimo vietą. Visų pirma reikėtų atsižvelgti į vietos poreikį spygliuotai eglei, kuri, priklausomai nuo porūšio, gali užaugti iki 20 metrų aukščio ir devynių metrų pločio. Todėl svarbu išlaikyti bent dešimties metrų atstumą nuo kitų medžių ir augalų. Taip pat apsvarstykite šalia esančius šaligatvius ar terasas, taip pat namo sienas. Jei neleidžiamas bent aštuonių metrų atstumas, šaknys gali jas pažeisti.
❸ Pasodinkite japoninį kedrą
Ruošiant dirvą sodinimui, svarbu iškasti sodinimo duobę, kurios plotis būtų bent vienas metras ir du kartus ilgesnis už jauno augalo šaknų gumulėlį. Daug humuso, bet neturtinga maistinių medžiagų sodo žemė arba speciali žemė gali būti naudojama sodinimo duobės užpildymui po pasodinimo ir medžio sutankinimui. Reikėtų vengti tręšti po pasodinimo arba iš viso, nes taip šaknys tampa labiau pažeidžiamos ir jos neįauga taip giliai, kaip reikia stabiliam medynui esant vėjui ir orui.
Pirmieji jauno japoniško kedro metai sode yra patys svarbiausi, nes jauni spygliuočiai dar nėra visiškai atsparūs šalčiui. Vienas turėtųtodėl būtinai paruoškite juos žiemai: pavyzdžiui, naudodami lapus ar eglės šakas šaknų srityje ir ant kamieno, taip pat vilnos ant žemės ir aplink lają. Jei po pasodinimo ir žiemą iškrenta mažai kritulių, reikia pasirūpinti, kad laistymas būtų gausus, nes spygliuočiai mėgsta gana drėgną. Beje, geriausias metas sodinti japoninę pjautuvinę eglę yra pavasaris, kad ji dar galėtų pakankamai giliai įsišaknyti, kad žiemą išnaudotų geoterminę šilumą ir neužš altų mirtinai. Jei norite laikyti japoninį kedrą kaip bonsą, žiemai neškite jį į vėsią, bet neužšąlą patalpą ir apsaugokite vilna.
| Privalumai | Trūkumai |
| nereikia maistinių medžiagų turtingo dirvožemio | reikia pakankamo atstumo |
| nereikia tręšti | turi būti labai drėgnas |
| Auga labai greitai, gali būti naudojamas kaip privatumo ekranas arba pavėsiui suteikti | reikia padėti peržiemoti, nes jauni augalai nėra labai atsparūs šalčiui |
| Jei dirvoje yra humuso, specialaus dirvožemio nereikia | gali greitai nuversti vėjas ir oras, jei šaknys nepakankamai gilios |
| Nereikia žalių pirštų ar specialių žinių |
Santrauka
Saugumo sumetimais ir, kad būtų lengviau įsiminti, pateikiamos visos savybės, į kurias turėtumėte atsižvelgti sodindami japoninį kedrą:
- Pjautuvui reikia daug vietos
- geriausia saulėta, bet lietinga vieta
- Maistingųjų medžiagų ir kalkių skurdus dirvožemis idealiai tinka spygliuočiui giliai įsišaknyti
- Pirmomis žiemomis apsaugokite nuo šalčio ir žiemos saulės vilnomis, lapais ir eglės šakomis
- netręškite ir nepridėkite maistinių medžiagų turtingo dirvožemio, nes tai sumažins stabilumą